1782 metais dvaro savininku tapo Pranciškus Mauricijus Karpis, išgarsinęs giminę savo švietėjiška veikla. Jis domėjosi politiniu šalies gyvenimu, buvo išrinktas žemaičių pasiuntiniu į seimą. Mauricijus Karpis mirė Rėkyvos dvare 1817 metais. Jo prašymu ežero pakrantėje buvo supiltas pilkapis, vėliau gavęs Grabaučiaus kalno pavadinimą. Žmonės prisimena, kad į P. M. Karpio laidotuves privažiavo daug svečių, laidotuvių metu vaišino ne tik svečius, bet ir visus dvariškius – kumečius. XIX amžiaus pradžioje toks neįprasto kapo ant ežero kranto atsiradimas buvo aiškinamas kaip ekscentriškas dvarininko poelgis ar tiesiog eilinė užgaida. Noras būti palaidotam savo dvare, gamtos prieglobstyje laikomas dvasinės būsenos išraiška. Mūro statinys buvo sumūrytas lygioje vietoje, užpiltas cementu ir pastatyta sargyba, kol cementas sukietėjo. Vėliau statinys buvo užpiltas žemių kalnu. Prie žemės darbų dirbo visi Rėkyvos dvaro žmonės – vyrai ir moterys. M. Karpio 180-ųjų mirties metinių paminėjimui 1997 metais buvo atkurta ir restauruota Karpių šeimos kapavietė. Šis kultūros paveldas yra nacionalinis vertingųjų savybių architektūrinis, memorialinis objektas. 2006 metais įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.